Šiek tiek medžioklinių šunų istorijos (2.)

Šiek tiek medžioklinių šunų istorijos (2.)

Kaip ir kada atsirado paukštiniai šunys? Nėra abejonės, kad ir paukščių medžioklei šunis imta naudoti jau labai seniai. Kai kurioje medžioklinėje literatūroje paukščių medžioklei skirtų šunų atsiradimas siejamas su medžioklės, naudojant plėšriuosius paukščius, atsiradimu. Kažin ar šis tvirtinimas teisingas. Šiaurės Europoje nuo neatmenamų laikų medžiotojai į medžioklę vesdavosi šunis, kad šie lojimu atitrauktų ant medžių tupinčių stambių paukščių dėmesį, kuriuos paskui būtų galima užmušti mėtykle, strėle ar pagauti raizgais. Didelėse upėse, įlankose, ežeruose tas pats šuo prie kranto priviliodavo plaukiojančias gulbes, žąsis, antis, kurios čia įžiūrėdavo savo didįjį priešą – lapę. Kokiam medžiotojui nežinoma, kaip drąsiai puola šunį įvairūs paukščiai, turintys netoliese lizdą, ypač tada, kai jau išperėti paukščiukai. 

Tuo tarpu medžiojant su plėšriaisiais paukščiais, šuns vaidmuo antraeilis. Medžioklei būdavo parenkami nedideli ir negreiti šunys. Iš jų reikalaujama labai nedaug – surasti ir pakelti pasislėpusį paukštį. Taigi labai abejotina, ar medžioklė su plėšriaisiais paukščiais padėjo išsivystyti vadinamajai paukštinių šunų tilkčiai. Juk esant tokioms sąlygoms, tilktys, tai yra sustojimas arti pasislėpusio paukščio, visai nebūtinos. Netgi nereikalingos.
Tereikėjo, kad šuo siaurai ieškotų, t. y. ieškotų plote netoli medžiotojo, laikančio plėšrųjį paukštį, nesivytų pakilusio paukščio ir neatimtų jo iš plėšriojo paukščio, nusileidusio ant žemės su grobiu. Tik tokio meno ir buvo apmokomi šunys, skirti sakalinei medžioklei.
Ypač daug reikšmės išvystyti paukštinių šunų tilkčiai turėjo medžioklė, gaudant paukščius su tinklais. Būdavo  gaudomi  laukų paukščiai, dažniausiai turintys  įprotį pasislėpti, kaip putpelės ir kurapkos. Pats gaudymo būdas paprastas. Šuns atrastą paukštį ar paukščių būrį dviese uždengdavo dideliu tinklu. Kad medžioklė būtų sėkminga, reikėjo tokio šuns, kuris ne tik ieškotų, bet ir kiek galima ilgiau stabtelėtų netoli atrasto paukščio, tai  yra nutilktų.
Pats reikalavimas nutilkti nėra neįvykdomas, nes trumpalaikė tilktis būdinga tiek šunims, tiek ir daugeliui kitų plėšriųjų žvėrių. Tai paaiškinama paprastai. Žvėris nori geriau įsižiūrėti į užuostą grobį, prisitaikyti, kad šuolis būtų tikslus ir grobis nepaspruktų. Ypač didelę reikšmę turėjo tilktis, ieškant paukščio. Pabaidyto paukščio jau nebuvo galima sugauti, kaip kiškio ar kito žvėries. Todėl kiekvienas šuo, medžiojantis ant žemės tupinčius paukščius, pirmiausia turėdavo surasti jų pėdsakus, po to iš kvapo nustatyti paukščio buvimo vietą. Pamatęs ar užuodęs paukštį, šuo stabtelėdavo, kad geriau įsižiūrėtų ir pasiruoštų jį pagauti. Šis trumpas stabtelėjimas ir yra pirmykštė tilkties forma. Medžiotojams, gaudantiems paukščius tinklais, beliko pasinaudoti ir įtvirtinti šį įgimtą sugebėjimą. Be to, reikėjo, kad šis stabtelėjimas tęstųsi ilgiau. Matyt, tai be didelio vargo buvo pasiekta, šunis atkakliai mokant per eilę kartų. Šunį tikriausiai su ilgu pavadėliu vesdavo trečiasis medžiotojas. Kai tik pastebėdavo, kad paukštis jau surastas, šunį sulaikydavo, o kiti du medžiotojai jį uždengdavo kartu su paukščiu. Vėliau šuo buvo išmokytas ne tik nekrutėti po tinklu, jame neįsipainioti, bet ir gultis.

Taip iš paukščių skaliko ir sakalinės medžioklės šuns palaipsniui buvo išvestas viduramžių gulintysis šuo, kuris tilkties metu atsigula. Angliškai jis buvo vadinamas „settr“. Taip buvo vadinami tik ilgaplaukiai paukštiniai šunys. Gaudant paukščius su tinklu ir medžiojant su plėšriaisiais paukščiais, jie turėjo įgimtą palinkimą prieš paukštį atsigulti. XVI amžiuje visose medžioklėse su skalikais ilgaplaukius pakeitė trumpaplaukiai šunys. Jie po tilkties gaudė kurapkas, vydavosi nuskridusius paukščius, t. y. buvo dar kaip skalikai. Šie šunys nelabai tiko ir gaudymui su tinklais, nes niekada nesiguldavo prieš paukštį. Jie buvo vadinami tiesiog šunimis su tilktimi, parodančiais paukštį, o angliškai „pointeriais". Tuo  metu, kai buvo išrasti šaunamieji  ginklai, paukštiniai šunys jau turėjo gerai išvystytą, ilgai trunkančią tilktį. Maždaug XVI amžiaus pabaigoje ši medžioklė paplito visoje Europoje. Daugėjo paukštinių šunų veislių. 


XIX a. pradžioje Europoje medžiojamųjų paukščių žymiai sumažėjo. Medžioklė su mažais, lėtai ieškančiais šunimis pasidarė varginanti. Reikėjo greitų, energingų, plačiai ieškančių šunų, su ilga tilktimi, kurie greit apieškotų vietovę. Tokių šunų reikalingumą pirmieji pajuto anglų medžiotojai. Jie pradėjo tobulinti prancūzų, ispanų paukštinius šunis. Pagrindinio tikslo – greitos ir plačios paieškos – jie pasiekė įvairaus pobūdžio kryžminimais. Tvirtos ir ilgos tilkties – kruopščiu dresavimu. XIX a. viduryje anglų pointeriai ir seteriai toli pralenkė žemyno paukštinius šunis ir greit paplito daugelyje šalių, išstumdami vietines veisles. Anglų medžiotojai pakeitė ir pačios medžioklės tvarką. Pavyzdžiui, jeigu prancūzų ir vokiečių medžiotojai laikė, kad kiekvienas dresuotas šuo turi atnešti nušautą paukštį, tai anglų medžiotojai iš savo pointerių ir seterių reikalavo, kad jie nukritusio paukščio neliestų. Tai atlikdavo kiti šunys, vadinami retriveriais. Pats jų pavadinimas (retry) reiškia, kad šie šunys turi „vėl surasti“ paukštį. Panaši paskirtis ir ispanų šuns – spanielio. Toks darbo padalijimas tarp dviejų šunų daug padėjo įtvirtinti paukštinio šuns tilktį. Jis jau nebegalėjo vytis sužeisto paukščio. Taigi anglų paukštiniai šunys turėjo daug teigiamos įtakos paukščių medžioklės vystymuisi ir tobulėjimui. Bėda tik ta, kad žemyno medžiotojai, pernelyg susižavėję šiais šunimis, pamiršo vietines veisles. Prancūzijoje beveik nebeliko grynakraujų vietinių paukštinių šunų. Neišlaikė pointerių bei seterių konkurencijos ir sunkūs vokiečių paukštiniai šunys. Jis buvo išlikę tik nuošaliose provincijose. Bet, praėjus kiek laiko, vokiečių medžiotojai vėl prisiminė, kad jie turi tris savas paukštinių šunų veisles – šiurkščiaplaukį (dratharą), ilgaplaukį (langharą) ir trumpaplaukį (kurtshara), ir XIX šimtmečio pabaigoje uoliai pradėjo vėl juos veisti. Dabartiniai vokiečių paukštinia šunys turi nemaža anglų paukštinių šunų kraujo. Bet tai jiems išėjo tik į naudą. Pasidarė gražesnė jų išvaizda, greitesnė ir platesnė paieška.
Ir nors skalikų ir urvinių šunų istorija gal šiek tiek paprastesnė, bet ir jie praėjo savitą vystymosi kelią. Mūsų laikais medžioklinių šunų tobulėjimo ir specializacijos procesas nesustojo. O jo kryptingumas ir sparta – priklauso nuo įvairių šalių poreikių ir pastangų. 

 

Mano Sarikas.lt

 

Ar žinote, kad...

Pekino šuniukai Kinijoje buvo šventi 2 000 metų. Jų veislė yra viena seniausių pasaulyje.

  • Futis, Talia, Fanta, Elze, Izzy, Digimonas, Fūntikas, Mauricijus
  • Šunų vardai >>