Kokie veislinių šunų trūkumai

Kokie veislinių šunų trūkumai


Kokie veislinių šunų trūkumai?



Visi vienos veislės šunys daugiau ar mažiau susiję giminystės saitais. Kai kurios veislės kilusios tik iš kelių tėvų, kitos – iš santykinai didelio tėvų skaičiaus. Kadangi beveik visoms FC1 (Tarptautinės kinologų federacijos) pripažintoms veislėms jau per daug kartų egzistuoja uždaros veislių registracijos knygos, tai veisiant svetimo kraujo šunų nepatenka. Net iš užsienio įvežami šunys turi tas pačias genealogines šaknis, kaip ir kiti jų veislės šunys.  
Taigi poruojami genetiškai labai panašūs šunys, todėl jie yra nepaprastai vienodi. Kadangi šiandien veisiant tam tikros veislės šunis labai didelis dėmesys kreipiamas į eksterjerą, tai šunys, neatitinkantys veislės standartų, paprasčiausiai neveisiami. Sveikas ir gero būdo šuo labai dažnai diskvalifikuojamas dėl nepageidaujamos kailio spalvos, netinkamo dydžio arba uodegos laikymo. 
Šis griežtų atrankos kriterijų laikymasis gali sumažinti veislės duomenų bazę, ir vienpusė selekcija gali sukelti sveikatos problemų. Dėl to šunys ima sirgti paveldimomis ligomis, kurios dažniausiai pa­sireiškia vyresnio amžiaus šunims, dėl nusilpusios imuninės arba silpnos nervų sistemos pablogėja jų sveikata. 
Yra ir kitokių veisimo bazės ribojimo priežasčių, kurios daugiau yra organizacinio pobūdžio: net didelę populiaciją turinčiose veislėse yra patinų, kuriems poruotis leidžiama dažniau negu kitiems. Tai šunys, kurie sėkmingai pasirodė parodose arba konkursuose ir todėl dažniausiai naudojami kergimui. Su tokiais patinais savo šunų pateles suporuoja dauguma veislininkų. O kitiems patinams, kurie galbūt yra kilę iš mažiau žinomos linijos ir nepasižymi sensacingomis savybėmis, poruotis leidžiama palyginti retai. Kai kurie veislių klubai kovoja prieš tokį žvaigždžių kultą griežtai ribodami leidžiamų kergimų skaičių. Kitų veislių patinams per metus leidžiama poruotis iki 60 kartų. Ir jei paaiškėja, kad toks patinas serga paveldima liga, tai atitinkamą geną jis bus perdavęs dideliam būriui savo palikuonių. Elgsenos defektai, pavyzdžiui, nemotyvuoto agresyvumo atakos, galėjo atsirasti dėl to, kad praeityje buvo leidžiama poruotis tik su vienu patinu.  
Kita ne mažiau pavojinga tendencija yra veisimo bazės susiaurinimas, kai veislės pagal spalvą, ūgį, kailį ir panašius kriterijus suskirstomos į atmainas ir kai tų atmainų individai vieni su kitais negali būti poruojami. Tai pasakytina apie nykštukinius, vidutinius ir didžiuosius špicus, skirtingų spalvų vokiečių dogus arba ilgaplaukius ir trumpaplaukius senbernarus. 

Vokietijoje yra du ar daugiau vienos veislės šunų veislynai, kurie veisiamais šunimis nesikeičia, ir dėl to kyla pavojus, kad nebus genetinės įvairovės. 

Šią dilemą – kad veisliniai šunys atrodytų pagal veislės standartus ir kartu būtų gyvybingi, stabilios elgsenos ir nesirgtų paveldimomis ligomis – išspręsti nėra lengva. Kad šis utopiškas noras būtų tikroviškesnis, reikia išsiaiškinti keletą esminių dalykų: koks turi būti konkrečios veislės idealus eksterjeras? Ar jis atitinka tą vaizdą, pagal kurį buvo suformuluotas atitinkamos veislės standartas? O gal tai tik šunų parodos teisėjo vaizduotės padarinys?  
Panagrinėjus atskirų šunų veislių kitimą per dešimtmečius, galima nustatyti žymius pokyčius, kurių negalima paaiškinti vien tik standartų pokyčiais, tiksliau, pakitusiu publikos skoniu, taigi – mada. Daugeliu atvejų kai kurių veislių šunims, kuriems buvo būdinga tvirta kūno sandara, santūri elgsena, buvo įdiegti labai neįprasti kūno sandaros požymiai. Jie nepasiteisino jokia standartų formuluote, tačiau kai kurių veislių šunims labai pablogino sveikatą. 
Ar šiuolaikinėje visuomenėje šunys turi būti veisiami šeimos poreikiams, ar tam, kad kiekvienos veislės šunys išlaikytų tai veislei būdingus būdo bruožus? 
Šis klausimas mūsų moderniame pasaulyje yra labai svarbus. 
Kaip jau buvo minėta, veisliniai šunys, kurie ištisomis kartomis buvo veisiami dėl darbinių gebėjimų, pasižymi ryškiais, veislei būdingais elgsenos ypatumais. Tai gali sukelti laikymo ir dresūros problemų, jei šeimininkas iš anksto nebus informuotas apie tos veislės šunų poreikius ir nebus pasirengęs užsiimti su šunimi arba atsižvelgti į tam tikras aplinkybes. Šiuo klausimu veislininkai ir veisimo klubai dažnai nesutaria: vieni nori santūraus namų šuns, prisitaikančio prie skirtingų gyvenimo sąlygų, sutariančio su kitais gyvūnais ir draugiško su pašaliniais žmonėms. Kiti veislininkai, priešingai, – nori išlaikyti tai, kas būdinga veislei.  
Šuns, kuris ne visiems tinka, laikymas ir užsiėmimas su juo yra ypač patrauklus. Suprantama, daugelis veislininkų būdingus veislės požymius turintį šunį nori išlaikyti kaip kultūros paveldą, o tai, savo ruožtu, nulemia tam tikrą laikymo ir užsiėmimo su tos veislės šunimis formą (pvz., borderkolio polinkis suvarinėti gyvulius į aptvarus, kurtų – lenktyniauti, persekioti, kinkomųjų šunų – daug judėti). 

Kol yra veislei būdingų ypatumų, kurie gerokai pranoksta vidutinį lygį, būsimo šuns šeimininko pareiga – iš anksto pasidomėti norima veisle. Veislininkas privalo besidomintįjį šuniuku supažindinti ne tik su šuniuko pranašumais, bet ir su tai veisle keliamais reikalavimais! 

Paveldimomis ligomis serga beveik visų veislių šunys.  

Sveikata turėtų būti labai svarbus veisimo tikslas, nes tai svarbu ne tik pačiam gyvūnui, bet ir jo šeimininkui, nes genetinės ligos gali sukelti daug vargo ir rūpesčių. Suversdami kaltę atsakomybės nejaučiančiam veislininkui, problemos neišspręsime. 
Daugelis paveldimų ligų dar ir šiandien nėra pakankamai ištirtos, kad jas būtų galima diagnozuoti iš anksto. Paveldėjimo procesai dažnai gali būti tik nuspėjami, todėl daugeliui problemų pašalinti kon­krečių veisimo programų pasiūlyti negalima. 
Patikimų veislininkų, kurie žino apie tos veislės šunims būdingas ligas ir į jas atsižvelgia, yra nedaug. Dažnai atitinkamų žinių trūksta, o kai kuriais atvejais nėra grįžtamojo ryšio su šuns šeimininku. 
Visai kitaip yra su šunų veislininkais, kurie vaikosi pelno, ir kurių skelbimai mirga dienraščiuose. Veterinariniai tyrimai, veisimo klubų, ir veislininkų darbai turi būti skati­nami, norint išvengti paveldimų li­gų. Naujausi tyrimų rezultatai turi būti pritaikomi praktikoje.  
Ar žinojote? Čiau čiau apie 1900 metus buvo panašus į dabartinį Eurazijos špicą. Dabar čiau čiau yra kresnesnis, turi tankų kailį ir daug raukšlių. 
Trumpasnukių veislių šunys (pavyzdžiui anglų buldogas) sunkiai ištveria stiprų karštį. Vidurvasarį vaikščioti su jais draudžiama! 

 

   

Mano Sarikas.lt

 

Ar žinote, kad...

Kai kurie šunys sulaukia lytinės brandos 8 mėnesių amžiaus.

  • Luvra, Regata, Pupsė, Baskis, Relfas, Rudė, Džibis, Žeraras
  • Šunų vardai >>